Statyboje priimta, kad atlikus inžinierinius paskaičiavimus gilieji pamatai įrengiami tada, kai vietovėje stiprus gruntas, tinkantis natūraliam pagrindui, slūgso po silpnojo grunto sluoksniu, o pastatų ar statinių pamatus veikia didelės vertikaliosios ir horizontaliosios jėgos.
Gilieji pamatai įrengiami, kai sekliuosius ar polinius pamatus įrengti neracionalu: sekliesiems pamatams atraminis sluoksnis per giliai, o poliniams per seklus ar per stiprus įsprausti polį.
Gilieji pamatai skirstomi į kevalinius, gręžiniuose betonuojamus pamatus, šulininius, kesoninius. Prie jų priskiriamos ir atraminės sienutės, įrengiamos grunte.
Statant giliuosius pamatus, svarbiausias uždavinys – prasikasti pro žemės paviršiuje slūgsančius silpnuosius, dažnai vandeningus gruntus ir pamatą atremti į giliau esantį stiprų, mažai suspaudžiamą gruntą. Pažymėtina, kad šis pamatų tipas dažniausiai naudojamas dideliems pastatams ar sudėtingiems statiniams.
