UAB „Grindolitas“ įrengia įvairius sekliuosius pamatus. Svarbiausia, esminė klasifikacija – pagal paskirtį :
- atskiri kolonų pamatai
- juostiniai sienų pamatai
- juostiniai kolonų pamatai
- ištisiniai pamatai
- masyvūs pamatai
Seklieji pamatai pagal savo tipą būna monolitiniai arba surenkamieji. Skiriasi pagal jiems būdingą formą – apačioje platesni nei viršuje, nes pagrindą sudarančių gruntų stiprumas mažesnis nei konstrukcijų medžiagų stiprumas.
Pamato pado formą parenka konstruktorius, atsižvelgdamas į apkrovų pobūdį. Seklieji juostiniai sienų pamatai gali būti monolitiniai (a, b) arba surenkamieji (c, d).
Seklieji juostiniai monolitiniai (a, b) ir surenkamieji (c,d) pamatai
Seklieji juostiniai monolitiniai (a, b) ir surenkamieji (c,d) pamatai.
Dažniausiai naudojami surenkamieji pamatai. Jie susideda iš apatinių pado blokų, kurie dedami ant išlyginto grunto sluoksnio, ir viršutinių sieninių blokų (c) variantas. Apatiniai blokai paskirsto apkrovą pagrindui, ant viršutinių statoma siena arba iš jų įrengiamos rūsio sienos.
Pado blokai dažniausiai daromi vientiso stačiakampio ar trapecinio skerspjūvio. Sieniniai blokai būna tiek vientisi, tiek tuščiaviduriai. Vientisi sieniniai blokai gali būti dedami tiesiog ant išlyginto grunto pagrindo, kai pagal skaičiavimus pagrindo laikomoji galia pakankama atlaikyti apkrovas. Kitaip tariant – tais atvejais, kai pamatų ir sienų blokai gali būti tie patys.
Surenkamųjų juostinių pamatų pado blokai gali būti dedami vienas šalia kito suglaudžiant arba paliekant tarpus (d) variantas. Tarpai tarp blokų užpildomi gruntu. Toks pamatas geriau išnaudoja grunto stiprumą, leidžia atitinkamai sumažinti pamato pado matmenis ir blokų skaičių, taip pat didesnius įtempius po pamato padu.
Pamatų su tarpais negalima statyti ant puraus smėlio ir nerekomenduojama statyti ant molinių gruntų, kurių takumo rodiklis IL ≥ 0,5.
Sekliųjų pamatų padas
Nustatant pamato pado įgilinimą būtina atkreipti dėmesį į:
• laikančiojo grunto sluoksnio padėtį;
• įšalo gylį;
• požeminio vandens lygį ir problemas, kurios gali atsirasti įrengiant pamatus žemiau šio lygio;
• galimas pagrindo deformacijas;
• laikančiojo sluoksnio stiprio sumažėjimą dėl vandens tekėjimo, klimatinių ar statybos poveikių;
• molinių gruntų susitraukimą ir brinkimą dėl sezoninių oro permainų, ar medžius ir krūmus, kurie gali sukelti atitinkamus poslinkius;
• iškasų poveikį gretimiems pamatams ir statiniams;
• numatomus kasinėjimus inžineriniams tinklams;
• paplovimo galimybę;
• iš statinių sklindančią šilumą ar šaltį;
• kaitaus tūrio gruntams sausringose zonose drėgnio pokyčio padarinius dėl sausros ir lietaus periodų;
• ar grunte yra tirpiųjų medžiagų, pvz., klinčių, gipso, druskų.
Mažiausias konstrukcinis pamato gylis yra 0,50 m žemiau projektinio plakiruojamo žemės paviršiaus arba 0,20-0,50 m žemiau rūsio grindų konstrukcijos apačios. Nustatant pamatų įgilinimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pamatas į laikantįjį grunto sluoksnį turi būti įgilintas 0,10-0,50 m.
Pamato pado įgilinimas turi įtakos pagrindo ir pastato bendrosioms deformacijoms, pagrindo laikomajai galiai ir pamato kainai. Todėl, apsisprendžiant dėl pamato pado įgilinimo, reikia rasti optimalią jo reikšmę tiek inžineriniu, tiek ekonominiu požiūriu.
Kai yra aukštas gruntinio vandens lygis, renkantis pamatų įgilinimą reikia atkreipti dėmesį į vandens pažeminimo galimybes (jei to reikia) ir galimas pasekmes grunto savybėms. Nerekomenduojama sekliųjų pamatų gilinti žemiau gruntinio vandens lygio.
Taip pat žinotina, kad, jei pamato padas yra ties šlaito kraštu, jo pagrindo laikomoji galia mažėja.
